Maroko pasaka prasideda Marakeše
Daugeliui keliautojų pirmuoju laipteliu į Afriką yra Marokas. Tūkstančio ir vienos nakties paslapčių kupina žemė, egzistuojanti ne knygose ar fantazijose, o visai greta Europos. Tik pusvalandis plaukimo laivu iš Ispanijos per Gibraltarą, tik pusdienį trunkantis skrydis iš darganotos Lietuvos, ir keliautoją pasitinka klegantis, prieskonių kvapais viliojantis, egzotiškų vaizdų pilnas pasaulis.
Įspūdingiausias šalies miestas – Marakešas. Tai savotiški vartai nuo kurių visi pradeda keliones į Afrikos gilumą. Iš čia įvairiomis kryptimis vingiuoja keliai į egzotiškas provincijas. Marakešas vadinamas raudonuoju miestu: viskas senuosiuose miesto kvartaluose, vadinamuose medina, išdažyta blyškiai raudona spalva: ir sienos, ir tvoros, ir stogai. Vaikštant painiu gatvelių labirintu, tai pasiklysti, tai vėl atrandi kelią, kol išeini į miesto širdį – Jemna El Fna aikštę. Tereikia sekti nosį ir ausis – kvapai ir garsai siauromis gatvelėmis lyg arterijomis nuveda į garsiąją aikštę. O jau kvapai, kvapai – nuo vienų stengiesi bėgti, kiti traukia. Jemna El Fna pavadinimas išduoda, kad viduramžiais tai buvo egzekucijų, galvų kapojimo vieta. Dabar kas vakarą atgyjančioje aikštėje susirinkę kobrų kerėtojai, akrobatai, šokėjai, istorijų pasakotojai, egzotiškiausių patiekalų virėjai, nežinomos paskirties daiktų pardavėjai, likimo būrėjai – vaizdas užburiantis ir keliantis susižavėjimą, ypač esantiems čia pirmą kartą.
Geriau įsižiūrėjus, pradedi suvokti, kad prieš savo akis regi didžiausią ekspromtu vykstantį spektaklį po atviru dangumi, kurio siužetus kiekvieną minutę pina tūkstančiai improvizuojančių personažų. Įdomu jį stebėti iš aukščiau. Susirandi staliuką kurioje nors iš aikštę supančių kavinių, patogiai įsitaisai terasoje prie krašto, ir gurkšnodamas karčiai saldžią mėtų arbatą, iš viršaus stebi lyg skruzdėlyną prieš akis šurmuliuojantį veiksmą. Lankantis svečiose šalyse visada geriausia valgyti ir gerti tai, ką mėgsta vietiniai. Maroke geriama stipri, šiek tiek kartoka mėtų arbata, į kurią gausiai įsiberiama cukraus.
O paleidus žvilgsnį į tolumas, gali įžiūrėti Atlaso kalnus, tarp kurių išsiskiria jų „galvą” – snieguota 4167 m aukščio Jebel Toubkal viršūnė.
Marokiečiai – ypatingi žmonės. Vieniems jie palieka paslaugiausių ir draugiškiausių žmonių įspūdį, apie kurių svetingumą norisi pasakoti ir pasakoti. Kiti gi įsitikinę, kad tai prisiekę melagiai, apsukriausi prekeiviai, nepatikimi sukčiai, kuriuos atvykėliai domina tik vienu aspektu: kaip pajamų šaltinis. Ir už pasyvų reginio stebėjimą, ir ypač už jo įamžinimą neretai paprašoma atlyginimo. Didžiuosiuose miestuose besilankantys turistai iš viso pasaulio leidžia suklestėti savotiškam verslui. Paslaugus angliškai kalbantis vietinis pasisiūlys „padėti”, pavaišinti arbata, pabūti gidu, o galiausiai nusives į savo kilimų turgų, išgirs prekes ir pasiūlys „gerą kainą”. Supranti, kad jo „nuoširdumas“ tebuvo verslo dalis. Kaip atskirti tikrą draugiškumą nuo tariamo? Perprasti marokiečius – lyg išgliaudyti sunkiausią galvosūkį ar įveikti painiausią labirintą, todėl tiesiog reikėtų vengti savo iniciatyva prisiartinančių ir paslaugumą siūlančių žmonių, dažniausiai prisistatančių studentais ar berberais, kurių geru vardu spekuliuoja gidai apsišaukėliai.
Berberai yra laikomi geraisiais dykumos gyventojais. Išvaizda jie priklauso europidų rasei, nors tamsiaplaukiai, tačiau neretai pasitaiko sutikti mėlynakių, kas tikrai netikėta Afrikoje. Dar prieš atsikraustant arabams, berberai gyveno šiame regione, versdamiesi klajokline gyvulininkyste. Garsėjo narsa, garbės samprata. Dvidešimt pirmasis amžius nedaug tepakeitė jų gyvenimą ir buitį, kaip ir prieš šimtmečius jie tebegyvena stepėse, garsiai meldžiasi Alachui, miega po žvaigždėtu dangumi o turgaus dienomis asiliukais atjoja į miestus ir miestelius parduoti ir pirkti įvairaus gėrio.
Jei keliaudami į Afriką tikitės, kad čia visada saulėta ir šilta, gali tekti nusivilti. Žiemą Marakeše būna pakankamai vėsu, ypač jei pučia atšiaurus vėjas iš dykumos. Kad nesušaltų, ir kad neužkluptų ligos, marokiečiai vartoja hodanžalą. Tai karštas gėrimas, skoniu šiek tiek panašus į pertusiną, o kad poveikis būtų dar stipresnis, į jį įsiberiama kartokų prieskonių mišinio. Taip ir išgyvena žvarbius žiemos mėnesius. Norintiesiems kaitrios saulės ir glostančios šilumos, kelionės į Maroką žiemą reikėtų neplanuoti.
Ką turi Marokas, ko neturi jokia kita šalis? Atvykusiems su iš anksto susikurtais stereotipais, Marokas gali pasirodyti nejaukus, bauginantis, per daug „kitoks“, o jo gyventojai – apsukrūs melagiai, sukčiai, įkyruoliai. Tačiau jei keliauji su atvira širdimi, nuoširdžiu troškimu pažinti, įkvėpti vietinio gyvenimo, esi pasiruošę nuotykiams – kad ir kokie jie bebūtų, linksmi ar pamokantys, Marokas atsivers visu savo žavesiu. Tai lyg vartai į pasaką, kuriuos norisi atverti vėl ir vėl.
